Patarimai elektroninės prekyvietės kūrėjui ir naudotojui

Pandemijos sąlygoti fizinės prekybos apribojimai Lietuvoje nulėmė tai, kad vis daugiau prekybos persikėlė į elektroninę erdvę. Verslininkai ne tik patys pradėjo atsidarinėti savo elektronines parduotuves, bet ir kooperuotis tarpusavyje, suteikdami galimybę jų elektroninėse parduotuvėse savo produkciją pardavinėti ir kitiems verslininkams, ūkininkams, amatininkams ar veiklioms moterims, kurias naujam verslui įkvėpė motinystė. Tokiu būdu kai kurios elektroninės parduotuvės transformavosi į elektronines prekyvietes (angl. e-marketplace ar online marketplace), taip pat vis kuriasi naujos.

Elektroninių prekyviečių populiarumą skatina ir kitos naudos. Pavyzdžiui, pirkėjui elektroninėje prekyvietėje yra patogu palyginti prekių kainas ir savybes toje pačioje vietoje, užuot ieškojus informacijos skirtingose elektroninėse parduotuvėse, taip pat elektroninė prekyvietė gali suteikti vartotojui daugiau pasitikėjimo, nes joje paprastai gali prekiauti tik prekyvietės savininko atrinkti ir patikrinti pardavėjai. Tuo tarpu pardavėjui elektroninė prekyvietė yra papildomas pardavimo kanalas, kuris taip pat gali pasiūlyti ir mažesnes rinkodaros išlaidas.

Sprendžiant, ar konkreti elektroninė prekyvietė yra tinkama pardavėjui, jam reikia įvertinti kelis dalykus.

• Pirmiausia reikia apsvarstyti, ar elektroninė prekyvietė atitinka pardavėjo veiklos specifiką ir planus, t. y. ar pardavėjo verslas atitinka toje elektroninėje prekyvietėje prekiaujančių verslininkų bei perkančių vartotojų profilį. Pavyzdžiui, ekologišką produkciją gaminantis ūkininkas didesnes galimybes pasiekti savo klientą gali prekiaudamas specializuotoje ekologiškų produktų prekybai skirtoje elektroninėje prekyvietėje. Kita vertus, pardavėjui reikšminga gali būti aplinkybė, kad pati elektroninė prekyvietė turi stiprų prekių ženklą, kuris padeda pritraukti klientus.
• Antra, svarbu išsiaiškinti elektroninės prekyvietės veikimo trukmę bei savininką, t. y., ar elektroninę prekyvietę valdo patikimas asmuo, turintis pakankamus finansinius išteklius, kad galėtų užtikrinti jos sėkmę ir ilgaamžiškumą. Apie elektroninės prekyvietės patikimumą gali liudyti ir jos veikloje naudojamų dokumentų kokybė bei atitiktis teisiniam reguliavimui. Čia reikėtų patikrinti, ar elektroninė prekyvietė turi aiškias naudojimosi ja taisykles (įskaitant pavyzdžiui, apmokėjimo, prekių pristatymo, prekių grąžinimo ir kt. nuostatas), privatumo politiką, ar yra įdiegusi tinkamą slapukų valdymo įrankį ir pan.
• Toliau reikėtų įvertinti elektroninės prekyvietės funkcionalumą ir dizainą. Pardavėjas turėtų patikrinti ne tik tai, ar jam pačiam patogu naudotis elektronine prekyviete, bet ir, ar pirkėjas joje gali lengvai surasti ir įsigyti pageidaujamas prekes. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip elektroninėje prekyvietėje pateikiama informacija apie pardavėjus, jų prekių ženklus, logotipus ir pan., o taip pat, ar pardavėjas galės tinkamai pateikti informaciją apie savo siūlomas prekes ar paslaugas.
• Nemažiau svarbus ir techninis elektroninės prekyvietės patikimumas bei suderinamumas su pardavėjo sistemomis – ar el. prekyvietės savininkas gali užtikrinti, kad ji veiks tinkamai ir be sutrikimų bet kuriuo metu ir ar pardavėjui reikia papildomai investuoti, kad suderintų naudojamas IT sistemas su elektroninės prekyvietės sistemomis.
• Galiausiai, vienas iš pardavėjui aktualiausiu klausimų yra susijęs su mokesčiais už naudojimąsi elektronine prekyviete, t. y. kaip ir kokio dydžio komisinius ar kitus mokesčius pardavėjui reikia mokėti norint joje prekiauti.

Tam, kad išvengtų papildomų išlaidų ir laiko sąnaudų ateityje koreguodamas elektroninės prekyvietės dizainą ir funkcionalumą, jau jos kūrimo stadijoje jos savininkas turėtų apsvarstyti nemažai su elektroninės prekyvietės veikimu susijusių teisinių reikalavimų.

Pirmiausia, reikėtų apsispręsti dėl elektroninės prekyvietės pobūdžio. Pavyzdžiui, ar ji bus skirta tik tam tikro sektoriaus prekėms ar paslaugoms, ar joje prekiauti bei įsigyti prekių galės tik komerciniai subjektai ar ir vartotojai. Jei galimybė naudotis elektroninės prekyvietės paslaugomis suteikiama ir vartotojams, elektroninės prekyvietės savininkui teks įvykdyti nemažai su vartotojų teisių apsauga susijusių reikalavimų. Siekdami padėti įsivertinti, ar verslas atitinka vartotojų teisių apsaugos reikalavimus, ir galbūt nustatyti taisytinus aspektus, parengėme kontrolinį sąrašą (angl. checklist).

Taip pat svarbu įvertinti, kokie asmens duomenys bus tvarkomi elektroninėje prekyvietėje ir koks bus jos valdytojo vaidmuo tokiame tvarkyme, svarbu atskirti, kuriuos asmens duomenis kaip duomenų valdytojas tvarkys jis, o kuriuos – elektroninėje prekyvietėje veikiantis pardavėjas.

Taigi, elektroninės prekyvietės savininkas turėtų apsvarstyti, kaip techniškai sukurti elektroninę prekyvietę ir kokį dizainą pasirinkti, kad ja ne tik būtų lengva ir patogu naudotis tiek vartotojui, tiek pardavėjui, bet kad ji atitiktų ir teisinį reguliavimą. Pavyzdžiui, reiktų nuspręsti, kaip vartotojas bus informuojamas, kad konkretus pardavėjas nėra verslininkas ir su juo sudaromai sutarčiai nebus taikomi vartotojų apsaugos reikalavimai, arba kaip bus pateikiama informacija apie pagrindinius parametrus, pagal kuriuos nustatomas vartotojams pasiūlytų produktų reitingas pagal paieškos užklausą, kokiomis priemonėmis bus užtikrinama, kad atsiliepimus galėtų palikti tik tikri pirkėjai, kaip bus informuojama apie elektroninės prekyvietės taisykles ir asmens duomenų tvarkymą ir pan.

Kadangi elektroninės prekyvietės veikla yra susijusi su mokėjimų už parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas surinkimu, o už naudojimąsi elektroninės prekyvietės paslaugomis pardavėjai paprastai jos savininkui turi susimokėti, labai svarbu jau pačioje pradžioje nuspręsti, kaip bus surenkami ir pardavėjams paskirstomi mokėjimai už elektroninėje prekyvietėje siūlomas prekes ar paslaugas. Mokėjimų surinkimas ir paskirstymas laikytina mokėjimo operacija, kurią gali teikti tik licencijuoti mokėjimo paslaugų teikėjai. Tad elektroninės prekyvietės savininkas šiuo atveju turi kelias galimybes.

• Jis gali pats tapti licencijuotu mokėjimo paslaugų teikėju. Tačiau ši alternatyva gali būti nepriimtina dėl papildomų finansinių, darbo bei laiko sąnaudų tiek gaunant licenciją, tiek siekiant ją išlaikyti.
• Kita vertus, elektroninės prekyvietės savininkas gali pasirinkti naudotis rinkoje veikiančių mokėjimo paslaugų teikėjų paslaugomis. Šis variantas gali būti patrauklus dėl su mokėjimais ir jų paskirstymu susijusios administracinės naštos perkėlimo mokėjimo paslaugų teikėjui, kuris yra savo srities profesionalas. Tačiau už tokio profesionalo paslaugas reikia atitinkamai susimokėti, o ir ne visi mokėjimo paslaugų teikėjai sutinka teikti tokią paslaugą.
• Tad elektroninės prekyvietės savininkui lieka dar viena išeitis – pasiremti Mokėjimų įstatyme numatyta vadinamąja prekybos agento išimtimi. Ši išimtis reiškia, kad mokėjimas, kuris yra atliekamas iš mokėtojo (pavyzdžiui, pirkėjo) gavėjui (pavyzdžiui, pardavėjui) per prekybos agentą (elektroninės prekyvietės savininką), nebus laikomas mokėjimu, kuriam įvykdyti reikalinga mokėjimo paslaugų teikėjo licencija.

Vis tik reikia pažymėti, kad galimybė pasinaudoti minėtąja prekybos agento išimtimi yra susijusi su tam tikrų teisiniame reguliavime numatytų sąlygų įvykdymu. Viena iš jų – elektroninės prekyvietės savininkas, kaip prekybos agentas, gali atstovauti tik pirkėją arba tik pardavėją ir su tokiu atstovaujamu asmeniu turi būti sudaręs atitinkamą susitarimą. Taigi šiuo atveju elektroninės prekyvietės savininkui labai svarbu ne tik pasirinkti, ką jis atstovaus kaip prekybos agentas, bet ir tinkamai įforminti šiuos santykius sutartyje. Formuluojant elektroninės prekyvietės savininko teises, pareigas bei įgaliojimus sutartyje reikia įvertinti ne tik Mokėjimų įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose (pavyzdžiui, Civiliniame kodekse) nustatytus ar teismų praktikoje išplėtotus prekybos agento veiklai taikytinus reikalavimus. Tarp tokių paminėtini sutarties nutraukimo ypatumai ar pareiga apsidrausti civilinę atsakomybę.

Galiausiai, elektroninės prekyvietės savininkas turėtų nuspręsti, ar bus (o jei bus, tai kaip) paskirstomi sutartiniai įsipareigojimai vartotojo atžvilgiu tarp jo ir pardavėjo. Pavyzdžiui, kas atsakingas už prekės pristatymą, kas atsakingas už sumokėtų sumų grąžinimą nekokybiškos prekės grąžinimo ar sutarties atsisakymo atveju ir pan.

Apsisprendus dėl priimtiniausio veiklos modelio, elektroninės prekyvietės savininkas turėtų pasirengti atitinkamus jos veiklos dokumentus. Tarp tokių paminėtinos ne tik naudojimosi elektronine prekyviete taisyklės ar sutartis su pardavėju (kurioje svarbu aptarti tiek šalių teises ir pareigas bei komisinius mokesčius, tiek ir pardavėjo statusą, t. y. verslininkas ar vartotojas), bet ir privatumo politika ar slapukų naudojimo politika (ar alternatyviai – tinkamo slapukų valdymo įrankio įdiegimas).

Kuriant elektroninę prekyvietę, kaip ir bet kurį kitą technologinį sprendimą, svarbu užsitikrinti intelektinės nuosavybės teises. Dažniausiai elektroninės prekyvietės kūrime dalyvauja naudotojo patyrimą ir sąsają (UX/UI) išmanantis dizaineris, programuotojai, rinkodaros specialistai, kiti konsultantai ar paslaugų teikėjai. Todėl jeigu šias paslaugas elektroninės prekyvietės kūrėjui teikia ne jo darbuotojai, o samdomi paslaugų teikėjai, būtina sudaryti tinkamas sutartis, jose be kita ko užsitikrinant, kad intelektinės nuosavybės teisės priklausytų užsakovui. Taip pat kuriantis elektroninę prekyvietę asmuo turėtų pasirūpinti konfidencialios informacijos ir komercinių paslapčių, prekių ženklo, kitos intelektinės nuosavybės teisine apsauga, sudaryti reikiamus konfidencialumo ir nekonkuravimo susitarimus ir su darbuotojais.

Tinkamas ir apgalvotas elektroninės prekyvietės dizaino ir funkcionalumo pasirinkimas bei dokumentų parengimas yra svarbus ne tik dėl paties elektroninės prekyvietės savininko, pardavėjų ar vartotojų patogumo. Visa tai gali padėti sumažinti arba išvengti rizikos sulaukti baudų už vartotojų teisių reikalavimų pažeidimus. Pavyzdžiui, informacijos, ar elektroninėje prekyvietėje prekes siūlantis asmuo yra verslininkas, ar ne, neatskleidimas vartotojui būtų laikomas klaidinančia komercine veikla. Už ją pažeidėjui gali būti skiriama bauda iki 3 proc. jo metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais, bet ne daugiau kaip 100 000 eurų. Už per vienerius metus padarytą pakartotinį pažeidimą – iki 6 proc., bet ne daugiau nei 200 000 eurų.