Darbo sutartis: kokios sąlygos būtinos ir ką reikia žinoti?

Jeigu Jums reikalinga darbo sutartis, ją galite susikurti su Doku.

Darbo sutartis – tai tarp darbuotojo ir darbdavio sudaromas susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Darbo sutartimi ne tik formalizuojami, bet ir individualizuojami tarp darbuotojo ir darbdavio susiklostę darbo santykiai.

Darbo sutartį sudaryti būtina, jeigu tarp šalių egzistuoja darbo santykių požymiai. Pagrindiniai darbo santykių požymiai yra šie:

• Darbo funkcijos atlikimas. Šis požymis reiškia, kad vienas asmuo įsipareigoja kitam asmeniui atlikti ne individualiais požymiais apibrėžtus konkrečius darbus ar suteikti konkrečią paslaugą, bet rūšiniais požymiais apibūdintą darbą ar eiti tam tikras pareigas. Tai yra, darbuotojas atlieka tam tikrą tęstinio pobūdžio veiklą, o ne konkrečią iš anksto sutartą užduotį, po kurios atlikimo santykiai ar pavedimas baigiasi.
• Pavaldumas. Tarp darbuotojo ir darbdavio egzistuoja subordinacija bei pavaldumas. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai. Darbuotojas turi laikytis darbdavio ar konkrečios darbovietės vidinės tvarkos, vidaus tvarkos taisyklių ir politikų, nustatyto darbo laiko reikalavimų, vykdyti teisėtus darbdavio nurodymus, o darbdavys atitinkamai turi teisę kontroliuoti darbuotoją, jo darbinę veiklą ir rezultatus.
• Atlygintinumas. Darbo santykiai visuomet yra atlygintiniai. Atlyginimo mokėjimo apskaičiavimo bei mokėjimo tvarka gali rodyti darbo santykių elementus, pavyzdžiui, jeigu nustatytas pastovus atlyginimas, kuris mokamas tam tikru periodiškumu (pvz., kas mėnesį), nesiejant jo dydžio su konkrečiais atliktais darbais ar užduotimis, tai gali rodyti darbo santykių požymius.
• Kiti požymiai. Darbo santykiams būdinga ir daugiau požymių, kurie priklauso nuo individualių aplinkybių. Pavyzdžiui, darbo santykiams taip pat būdinga: darbo priemonių, įrankių ir kitokių resursų suteikimas paslaugas teikiančiam asmeniui, paslaugų teikėjo instruktavimas bei apmokymas darbo klausimais, paslaugas teikiančio asmens integracija į įmonės vidaus ir veiklos procesus, paslaugų teikėjo atliekamo darbo bei proceso kontrolė ir priežiūra, paslaugų teikėjo pareiga viso darbo proceso metu laikytis darbo drausmės ir kitokių pareigų, nustatytų darbo tvarkos taisyklėse ir kituose vidaus teisės aktuose, reikalavimas paslaugų teikėjui paslaugas teikti konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku ir konkretų valandų skaičių, draudimas paslaugų teikėjui savarankiškai pasirinkti paslaugos suteikimo būdus ir priemones, santykių ilgalaikiškumas ir nuolatinumas ir kt. Nustatant, ar egzistuoja darbo santykių požymiai, svarbūs ne vien atskiri elementai, bet jų visuma.

Egzistuojant darbo santykių požymiams, privaloma sudaryti darbo sutartį, o nesudarius darbo sutarties grėstų administracinio, mokestinio ir darbo ginčo rizika.

Jeigu darbo santykių požymiai neegzistuoja, priklausomai nuo santykių pobūdžio, galima rinktis kitokią bendradarbiavimo formą: paslaugų teikimo sutartį, autorinę sutartį ir kt.

Be tokių įprastų ir bendrųjų sutarties nuostatų, kaip kad sutarties šalys bei jų rekvizitai, darbo sutartyje nustatomos ir kitos nuostatos. Darbo sutarties sąlygos paprastai skirstomos į būtinąsias ir papildomas. Taip pat neretai numatomos informacinio pobūdžio nuostatos.

Būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis laikomos sąlygos, kurios privalo būti nustatytos kiekvienoje darbo sutartyje ir dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta:

• Darbo funkcija – bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas. Darbo sutartyje paprastai nurodomas pareigybės, profesijos, specialybės pavadinimas, o funkcijų turinys detalizuojamas pareiginiuose nuostatuose, pareigybės aprašyme ar panašiame dokumente.
• Darbo apmokėjimas – darbo sutartyje šalys turi nustatyti darbo užmokestį per mėnesį ar darbo valandą, kuris negali būti mažesnis už Vyriausybės patvirtintą minimalų dydį. Darbo sutartyje paprastai nustatomas bazinis darbo užmokestis, taip pat gali būti nustatytos ir kitos sudėtinės darbo užmokesčio dalys (priedai, priemokos, premijos). Sudėtinės darbo užmokesčio dalys neretai nustatomos tik vidiniuose teisės aktuose, neįtraukiant jų į darbo sutarties sąlygas.
• Darbovietė – tai toks struktūrinis organizacinis darinys (filialas, atstovybė ar kitas struktūrinis, gamybinis, prekybinis ar kitos veiklos padalinys), kuriuose savo darbo funkcijas atlieka darbdavio darbuotojai bei kuris savarankiškai vykdo darbdavio pasirinktą veiklos sritį, o jo vadovas turi jam deleguotą savarankiškumą spręsti visus darbdavio kompetencijai priskirtus klausimus ar jų dalį, be kita ko, teikti nurodymus to organizacinio darinio darbuotojams. Darbdavys gali turėti vieną ar kelias darbovietes. Darbo funkcijos atlikimo vieta gali ir nesutapti su darbovietės vieta. Darbo sutartyje paprastai nustatoma ta darbovietė, kurioje darbuotojas atliks darbo funkcijas, o jeigu darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos ar ji nėra nuolatinė – nustatoma darbovietė iš kurios darbuotojas gaus nurodymus.

Be šių būtinųjų darbo sutarties sąlygų, darbo sutartyje taip pat turėtų būti nurodoma darbo laiko norma, tai yra laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turės dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį. Darbo sutartyje taip pat paprastai nustatomas ir darbo laiko režimas, t. y., darbo laiko normos skirstymas per tam tikrą laikotarpį.

Papildomos darbo sutarties sąlygos – darbo sutarties šalių susitarimu nustatomos darbo sąlygos, kurios sukonkretina darbo teisės normas arba įtvirtina joms neprieštaraujantį darbo sutarties šalių susitarimą dėl darbo. Nors šių sąlygų neprivaloma sulygti darbo sutartimi, tačiau jos tampa darbo sutarties šalims privalomos, kai dėl jų susitariama. Darbo kodekse yra įtvirtintas nebaigtinis sąrašas papildomų darbo sutarties sąlygų, dėl kurių šalys gali sulygti darbo sutartyje: Darbo kodeksas atskirai reglamentuoja susitarimus dėl papildomo darbo, išbandymo, mokymo išlaidų atlyginimo, nekonkuravimo, konfidencialios informacijos apsaugos, ne viso darbo laiko. Tačiau šalys gali sulygti ir dėl kitokių papildomų sutarties sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyvioms darbo teisės normoms. Pavyzdžiui, darbo sutarties šalims leidžiama susitarti dėl vietovės ar vietovių, kuriose gali būti keičiama darbo funkcijų atlikimo vieta, taip pat įvairių kitų klausimų.

Informacinio pobūdžio nuostatos – tai tokios nuostatos, kurios iš esmės neturi norminio ir prievolinio pobūdžio. Jomis šalys informuoja viena kitą apie tam tikras reikšmingas aplinkybes. Darbdavys tokiomis nuostatomis darbuotoją dažniausiai informuoja apie Darbo kodekso 44 straipsnyje nustatytas darbo sąlygas, nors tokia informacija gali būti pateikiama ir ne darbo sutartyje.

Sąlygos, nukrypstančios nuo imperatyvių teisės aktų nuostatų. Darbo sutartyje nustatomos sąlygos negali prieštarauti darbo teisės normoms, išskyrus atvejus, jeigu darbo sutartyje su darbuotoju sulygstamas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai. Tokiu atveju leidžiama nukrypti nuo Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ir pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra. Nustačius, kad darbo sutarties sąlyga prieštarauja Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytoms imperatyvioms taisyklėms ar darbo sutartimi nėra pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyros, darbo sutarties sąlyga nebūtų taikoma. Bet kuriuo atveju, darbo sutarties sąlyga gali prieštarauti darbo teisės normoms tuo atveju, jeigu ji gerina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose.

Civiliniai susitarimai su darbuotojais. Šalių tarpusavio teisės ir pareigos neretai nustatomos ne tik darbo sutartyje, jos prieduose ar kituose susitarimuose prie darbo sutarties, bet tam tikrus klausimus bandoma spręsti civilinio pobūdžio susitarimais. Pavyzdžiui, praktikoje pasitaiko civilinės sutartys dėl konfidencialumo, nekonkuravimo, mokymo išlaidų ir ypatingai dėl darbuotojui priklausančio turto (paprastai automobilio) naudojimo darbo reikmėms. Tokios sutartys sudaromos tiek dėl darbo teisės normų nežinojimo, tiek dėl sąmoningo siekio apeiti darbo teisės normų nustatytus reikalavimus ar ribojimus. Pagal bendrą taisyklę, tarp darbuotojo ir darbdavio galimi civilinio pobūdžio susitarimai dėl tam tikrų klausimų, tačiau draudžiama sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl Darbo kodekse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Net ir sudarius civilinio pobūdžio susitarimą dėl Darbo kodekse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, pvz., nekonkuravimo, tokiam susitarimui vis tiek būtų taikomos darbo teisės normos.

Darbo sutarties sudarymas gali būti skaidomas į kelis etapus: ikisutartinius santykius, darbo sutarties sudarymą ir įsigaliojimą. Visos šios stadijos yra reikšmingos, o teisės aktai nustato tam tikras šalių pareigas.

Ikisutartiniai santykiai. Ikisutartinių santykių metu darbuotojas ir darbdavys iš esmės sprendžia, ar jiems sudaryti darbo sutartį, ar ne. Tad ikisutartiniai santykiai gali baigtis tiek darbo sutarties sudarymu, tiek ir nesudarymu, tačiau ikisutartinių santykių metu abi šalys turi tam tikras teises ir pareigas. Pagal galiojantį reglamentavimą, tiek darbdavys, tiek darbuotojas iki sudarydamos darbo sutartį, turi laikytis lyčių lygybės, nediskriminavimo kitais pagrindais, sąžiningumo, sutarčiai sudaryti ir vykdyti reikalingos informacijos suteikimo ir konfidencialios informacijos išsaugojimo pareigų. Viena iš paminėtinų šalių pareigų yra informacijos atkleidimas viena kitai, t. y., abi šalys privalo viena kitai laiku pranešti apie bet kokias aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą bei vykdymą, o ši informacija turi būti teisinga, nemokama ir pateikta protingais terminais. Tuo pačiu reikia atkreipti dėmesį, jog draudžiama iš darbuotojo reikalauti informacijos, kuri nėra susijusi su jo sveikatos būkle, kvalifikacija ar kitomis aplinkybėmis, nesusijusiomis su tiesioginiu darbo funkcijos atlikimu. Darbuotojo prašoma pateikti informacija bei duomenys turi ne tik atitikti minėtas Darbo kodekse nustatytas taisykles, bet ir asmens duomenų teisinės apsaugos reikalavimus, pavyzdžiui, draudžiama tvarkyti kandidato ar darbuotojo asmens duomenis apie apkaltinamuosius nuosprendžius ir nusikalstamas veikas, išskyrus atvejus, kai šie asmens duomenys būtini norint patikrinti, ar asmuo atitinka įstatymuose ir įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus pareigoms eiti arba darbo funkcijoms atlikti. Ikisutartiniams santykiams taip pat priskiriamos nuostatos, reglamentuojančios konkurso parinkti darbuotoją į tam tikras darbo pozicijas aspektus.

Darbo sutarties sudarymas. Sutarus dėl darbo sutarties sąlygų, tarp šalių sudaroma darbo sutartis. Darbo sutartis laikoma sudaryta ne nuo formalaus jos pasirašymo momento, bet nuo tada, kai šalys susitaria dėl anksčiau minėtų būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Nepaisant to, darbo sutartį būtina sudaryti raštu dviem egzemplioriais, kurių vienas įteikiamas darbdaviui, kitas darbuotojui. Tai būtina padaryti tiek dėl to, kad už šios pareigos nevykdymą gali grėsti administracinė atsakomybė bei kitos neigiamos pasekmės, tiek dėl to, kad raštu sudaryta sutartis sudaro prielaidas abejoms šalims tinkamai vykdyti sutartas sąlygas. Darbo sutartis turi būti sudaryta lietuvių kalba, o jei darbuotojas yra užsienietis, – lietuvių kalba ir kita darbuotojui suprantama kalba. Apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.

Darbo sutarties įsigaliojimas. Darbo sutartis įsigalioja ne ją sudarius, bet darbuotojui pradėjus faktiškai dirbti. Iki darbo pradžios darbdavys turėtų ne tik pasirašytinai supažindinti darbuotoją su darbo sąlygomis, vidiniais teisės aktais bei saugos ir sveikatos reikalavimais, bet ir pateikti Darbo kodekso 44 straipsnyje nustatytą informaciją. Pastaroji informacija gali būti nurodoma ir darbo sutartyje. Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai darbo sutartis buvo sudaryta, bet neįsigaliojo dėl kitos šalies kaltės, – tokiu atveju nukentėjusi šalis gali reikalauti iš kitos šalies žalos (kompensacijos) atlyginimo Darbo kodekse nustatyta tvarka ir pagrindais. Darbo sutarčiai įsigaliojus, ją galima nutraukti tik bendraisiais pagrindais.

Pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Tad su darbuotoju sudaromoje sutartyje reikšmingas sąlygas reikia nustatyti ypatingai atidžiai, kadangi vėliau jas pakeisti gali būti itin sudėtinga.

Reikalinga darbo sutartis su darbuotoju? Susikurkite ją su Doku arba parsisiųskite darbo sutarties formą, parengtą pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintą pavyzdinę darbo sutarties formą. Jeigu reikalinga individualizuota darbo sutartis – susisiekite [email protected]!