Akcininkų sutartis — kam ir kada reikalinga?

Akcininkų sutartis yra bendrovės akcininkų susitarimas, sudarytas tarp visų ar kai kurių bendrovės akcininkų. Jos tikslas paprastai yra nustatyti akcininkų tarpusavio santykius bei esmines bendrovės valdymo taisykles. Nesant akcininkų sutarties, tarp akcininkų gali kilti ginčų ir nesutarimų ne tik tuomet, kai verslas nesiklosto taip, kaip tikėtasi, tačiau ir įmonei augant, kuomet išsiskiria akcininkų požiūriai dėl įmonės vizijos ir tolimesnės jos plėtros.

Toliau aptariama uždarosios akcinės bendrovės akcininkų sutartis, tačiau iš esmės panašiomis taisyklėmis vadovaujantis gali būti sudaroma ir sutartis tarp mažosios bendrijos narių (norėdami palyginti uždarąją akcinę bendrovę ir mažąją bendriją, skaitykite apie teisinius ir mokestinius jų skirtumus). Jeigu kartu su partneriu ar keliais partneriais vykdote veiklą, tačiau nesate įsteigę juridinio asmens ir to nedarysite artimiausiu metu, tačiau siekiate susitarti dėl tarpusavio santykių, skaitykite apie steigėjų sutartį, neįsteigus juridinio asmens.

Kadangi bendrovės įstatai neužtikrina visiškos akcininko apsaugos, akcininkų sutartyje paprastai susitariama dėl disponavimo akcijomis, įmonės valdymo, įmonės finansavimo ir investicijų pritraukimo, akcininkų ar dalininkų pasitraukimo ir kt. Įstatymuose nėra nustatytas reikalavimas akcininkams sudaryti akcininkų sutartį, todėl akcininkų sutartis gali būti gana lanksti, žinoma, nenukrypstant nuo imperatyvių bendrovės valdymą reglamentuojančių teisės nuostatų. Beje, jei bendrovė dar nėra įsteigta arba nėra poreikio iškart sudaryti akcininkų sutartį, galima sudaryti susitarimą dėl pagrindinių akcininkų sutarties sąlygų (angl. Term Sheet), o esant poreikiui, ir susitarti, kad susitarimas bus privalomas akcininkams ir galios iki akcininkų sutarties sudarymo. Susitarimą dėl pagrindinių akcininkų sutarties sąlygų galima sudaryti Doko pagalba.

Nė viena uždarosios akcinės bendrovės akcininkų sutartis nėra sudaroma be akcininkų susitarimo, kaip bus parduodamos įmonės akcijos. Akcinių bendrovių įstatymas (toliau – ABĮ), be kita ko, nustatantis uždarųjų akcinių bendrovių valdymo taisykles, įtvirtina, kad, akcininkas, ketinantis parduoti savo turimas bendrovės akcijas, visų pirma, jas privalo pasiūlyti nupirkti kitam bendrovės akcininkui. Jei įmonėje yra keli bendrovės akcininkai, kurie nori įsigyti parduodamas akcijas, visi jie turi pirmumo teisę nupirkti parduodančio akcininko akcijas proporcingai jiems priklausančių akcijų skaičiui. Ši nuostata yra imperatyvi ir jos privalo laikytis kiekvienas akcininkas, parduodantis savo akcijas. Tik jeigu likę akcininkai atsisako pirmumo teise įsigyti parduodamas akcijas, tuomet parduodantis akcininkas gali jas pasiūlyti kitiems asmenims, ne bendrovės akcininkams, tačiau už ne mažesnę kainą negu iš pradžių siūlė bendrovės akcininkams.

Taip pat dažnos, tačiau neprivalomos, akcininkų sutarties nuostatos yra teisė dalyvauti akcijų pardavime (angl. Tag-Along Right) bei pareiga dalyvauti akcijų pardavime (angl. Drag- Along Right).

Prisijungimo teisė (angl. Tag-Along Right) paprastai naudojama siekiant apsaugoti mažumos akcininkų interesus. Ji leidžia ją turinčiam mažumos akcininkui reikalauti, kad, daugumos akcininkui parduodant savo akcijas trečiajai šaliai, tokia pačia kaina ir tokiomis pačiomis sąlygomis būtų nupirktos ir mažumos akcininko turimos akcijos. Kita vertus, ši teisė riboja daugumos akcininkų galimybę parduoti tik savo akcijas ir apsunkina tokių akcijų pardavimą, nes, mažumos akcininkui išreiškus valią prisijungti, gali pasunkėti daugumos akcininko akcijų pardavimas dėl pirkėjo nenoro pirkti didesnį akcijų paketą, nei ketinta.

Prijungimo teisė (angl. Drag-Along Right) paprastai yra daugumos akcininko (kontroliuojančiojo akcininko) interesų apsaugos priemonė. Ji reiškia, kad daugumos akcininkas turi teisę reikalauti, kad mažumos akcininkas parduotų savo akcijas trečiajam asmeniui už tokią pačią kainą ir tokiomis pačiomis sąlygomis kaip daugumos akcininkas. Žinoma, šalys gali susitarti, kad šią teisė turi ir mažumos akcininkas, tačiau tai rinkoje yra mažiau įprasta. Akcijų pirkėjo požiūriu, prijungimo teisė taip pat yra parduodamų akcijų vertę didinantis veiksnys, nes užtikrina galimybę įgyti didesnį akcijų paketą.

Pagal ABĮ, privalomi uždarosios akcinės bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir bendrovės vadovas, kurį skiria akcininkai (jeigu stebėtojų taryba ar valdyba nesudaryta). Įprastai, steigiant naują įmonę ar pirmaisiais įmonės veiklos metais šių valdymo organų užtenka tam, kad įmonės valdymas būtų sklandus.

• Visuotinis akcininkų susirinkimas priima svarbiausius įmonės sprendimus, pavyzdžiui, dėl įstatų keitimo, auditoriaus paskyrimo, finansinių ataskaitų tvirtinimo, rezervų sudarymo, dividendų paskirstymo, įstatinio kapitalo didinimo ar mažinimo, įmonės likvidavimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir kt. Visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti sprendimus ir laikomas įvykusiu, kai jame dalyvauja akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 visų balsų, o sprendimas priimtas, kai už jį gauta daugiau balsų negu prieš (išskyrus ABĮ nurodytas išimtis), tačiau akcininkų sutartyje gali būti nustatyta ir didesnė kvorumo ir/ar balsų dauguma.
• Įmonės vadovu gali būti ir vienas iš akcininkų, ir bet koks kitas fizinis asmuo. Bendrovės vadovu negali būti asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės eiti tokių pareigų. Įmonės vadovas organizuoja ir rūpinasi kasdiene įmonės veikla. Kiek leidžia galiojantys įstatymai, vadovas turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius bendrovės vardu, išskyrus atvejus, kuomet sandorių sudarymui reikalingas išankstinis akcininkų ar valdybos pritarimas (jei valdyba bendrovėje sudaryta).
• Įmonei išaugus, padidėjus akcininkų skaičiui ar pritraukus investuotoją, įprastai formuojama valdyba (kurią turi sudaryti bent 3 asmenys), kad būtų lengviau kontroliuoti ir priimti esminius verslo sprendimus bei užtikrinti akcininkų interesus. Valdybą skiria akcininkai (jei bendrovėje nėra sudaryta stebėtojų taryba), kurią įprastai sudaro patys akcininkai ar jų deleguoti atstovai. Jei akcininkai nesusitaria kitaip, valdybos posėdis laikomas įvykusiu, kai jame dalyvauja 2/3 ir daugiau valdybos narių, o sprendimas priimtas, kai už jį gauta daugiau balsų negu prieš. Pagal ABĮ valdyba priima sprendimus dėl filialų/atstovybių steigimo, ilgalaikio turto įsigijimo, investavimo, perleidimo, nuomos, įkeitimo, hipotekos, taip pat dėl kitų asmenų prievolių laidavimo, garantavimo ir kt. Tačiau siekiant labiau kontroliuoti įmonės veiklą, neretai akcininkai susitaria ir dėl papildomų klausimų, kuriems reikia išankstinio valdybos ar net pačių akcininkų pritarimo, pavyzdžiui, dėl įmonės veiklos pakeitimo, sandorių su susijusiais asmenimis ar esminių įmonės sutarčių sudarymo, dukterinių įmonių steigimo, teisminių procesų inicijavimo ir kt.
• Taip pat įmonėje gali (bet neprivalo) būti suformuojama ir stebėtojų taryba, kuri yra kolegialus bendrovės veiklos priežiūrą atliekantis organas. Stebėtojų tarybą iš ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 15 narių renka akcininkai. Stebėtojų tarybos nariu, be kita ko, negali būti bendrovės vadovas, valdybos narys ir auditorius. Stebėtojų taryba svarsto ir tvirtina bendrovės veiklos strategiją, prižiūri valdybos ir bendrovės vadovo veiklą, pateikia visuotiniam akcininkų susirinkimui atsiliepimus ir pasiūlymus dėl finansinių ataskaitų, valdybos, bendrovės vadovo veiklos ir kt.

Tiek valdyba, tiek stebėtojų taryba gali būti suformuojamos įmonėje ir steigimo metu, ir ankstyvoje įmonės vystymosi stadijoje, tačiau šie valdymo organai nėra privalomi ir esant mažai įmonei gali apsunkinti įmonės valdymą perteklinių sprendimų gausa.

Akcininkai iš anksto gali susitarti, kaip bus finansuojama įmonės veikla. Nors jaunos įmonės siekia pritraukti išorės investuotojus, tačiau, visų pirma, tam, kad startuolis sudomintų investuotoją, reikia ne tik geros ir unikalios idėjos, tačiau taip pat ir būti pasidarius namų darbus, kurie reikalauja tam tikrų išlaidų. Pirmaisiais įmonės veiklos metais yra įprasta,, kad startuolis yra finansuojamas iš akcininkų paskolų. Tam, kad nekiltų ginčų dėl paskolos sutarties sąlygų, ypatingai kai įmonę finansuoti ir paskolą suteikti įsipareigoja ne visi akcininkai, pagrindiniai paskolos sutarties principai, tokie kaip palūkanos, paskolos grąžinimas ir kt. dažnai yra aptariami ir pačioje akcininkų sutartyje ar susitarime dėl pagrindinių akcininkų sutarties sąlygų (angl. Term Sheet).

Pažymėtina, kad pagal ABĮ bendrovė, skolindamasi iš savo akcininkų, neturi teisės įkeisti akcininkams savo turto, o palūkanos negali viršyti akcininko gyvenamojoje ar verslo vietoje esančių komercinių bankų vidutinės palūkanų normos.

Kuomet įmonė pritraukia investuotoją, dažniausiai yra sudaroma nauja akcininkų sutartis ir/ar finansavimo principai aptariami atskiroje investavimo sutartyje. Prieš pradedant derybas su potencialiu investuotoju ir pateikiant jam informaciją apie bendrovę patartina sudaryti konfidencialumo sutartį (NDA).

Daugiausia nesklandumų kelianti yra tokia akcininkų struktūra, kai keli asmenys (ar asmenų grupės) bendrovės akcijų suteikiamas balsavimo teises pasidalina po lygiai. Akcininkų ginčo atveju ši 50/50 akcijų struktūra tampa pražūtinga įmonei, kadangi tokiu atveju kiekvienam akcininkų sprendimui faktiškai būtinas abiejų akcininkų pritarimas, o ginčui įsisiūbavus tai dažniausiai tampa neįmanoma. Tipinis vadinamosios aklavietės (angl. Deadlock) situacijos pavyzdys, kuomet akcininkai nesugeba paskirti bendrovės vadovo, nes tam faktiškai reikia abiejų akcininkų pritarimo, o nė vienas iš akcininkų nepasitiki kito akcininko siūlomu kandidatu. Keli mėnesiai bevaldystės dinamiškoje verslo aplinkoje gali būti pražūtingi net ir sėkmingam verslui, todėl tinkamoje akcininkų sutartyje būtina aptarti aklavietės situacijos sprendimo būdus – paprastai tai yra akcijų išpirkimas iš akcininko.

Galimi įvairūs akcijų išpirkimo procedūros ir išpirkimo kainos nustatymo variantai bei schemos, tačiau svarbiausia, kad procedūra būtų iš anksto aptarta dar iki akcininkų nesutarimų, nes jau kilus nesutarimams susitarti dėl akcijų išpirkimo bus sunkiau, nei išspręsti patį ginčą. Pavyzdžiui, vienas iš dažnai pasitaikančių akcijų išpirkimo mechanizmų – vadinamoji „rusiška ruletė“ (angl. Russian roulette). Pagal šį metodą bet kuris iš aklavietėje atsidūrusios įmonės akcininkų pasiūlo kitam akcininkui pirkti jo verslo dalį už tam tikrą kainą, o šis turi arba priimti siūlymą, arba už siūlomą kainą parduoti savąją dalį. Tokia procedūra užtikrina protingos akcijų išpirkimo kainos nustatymą be jokių turto vertinimų.

Prieš imantis bendros veiklos, svarbu sureguliuoti ne tik verslo partnerių tarpusavio teisinius santykius, bet ir iš anksto numatyti galimus išėjimo scenarijus. Vienas iš galimų išėjimo scenarijų yra dalyvių (vidiniai tarpusavio) opcionai. Tradiciškai tarpusavio opcionai skirstomi į pirkimo opcionus (angl. Call Option) ir pardavimo opcionus (angl. Put Option). Pirkimo opcionas – teisė, bet ne įsipareigojimas, pirkti akcijas už iš anksto sutartą kainą opciono galiojimo laikotarpiu. Pardavimo opcionas – teisė, bet ne įsipareigojimas, parduoti akcijas už iš anksto sutartą kainą opciono galiojimo laikotarpiu. Jei opciono teisę turintis akcininkas per nustatytą laikotarpį ja nepasinaudoja, akcininkas tokios teisės paprastai netenka.

Susitariant dėl opciono teisės svarbu aptarti sąlygas, kurioms esant akcininkas gali inicijuoti opciono įgyvendinimą, taip pat kaip bus nustatoma opciono akcijų kaina, koks bus opciono galiojimo laikotarpis ir kt. Paminėtina, kad tarpusavio opcionai gali būti pasitelkti ieškant išeities, kai akcininkų santykiai patenka į minėtą aklavietę (angl. Deadlock) ir negali būti priimtas akcininkus tenkinantis sprendimas. Opcionai tai pat gali pasitarnauti didžiajam akcininkui siekiant sutelkti kontrolę savo rankose ir išperkant mažumos akcininko dalį bei kitais atvejais.

Konfidencialumo įsipareigojimai yra įprasta akcininkų sutarties dalis, kuri turėtų būti įtraukta į kiekvieną akcininkų sutartį. Konfidencialumo įsipareigojimai gali būti taikomi tiek akcininkų tarpusavio santykiams, tiek akcininko ir bendrovės santykiams. Kaip žinia, uždarosios akcinės bendrovės akcininkas turi teisę gauti informaciją apie bendrovę, tačiau tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai jam gali būti atskleista bendrovės komercinė paslaptis ar konfidenciali informacija, jis turi pareigą užtikrinti gautos informacijos konfidencialumą. Todėl akcininkų sutartyje įtvirtinti akcininko konfidencialumo įsipareigojimai gali pasitarnauti šiuo tikslu. Alternatyviai, bendrovė ir akcininkas gali sudaryti atskirą konfidencialumo susitarimą (NDA).

Ne mažiau svarbus, tačiau dažniau pamirštamas, klausimas yra intelektinės nuosavybės teisės į akcininko veiklos rezultatus. Akcininkas neretai gali aktyviai dalyvauti bendrovės veikloje, vykdyti tam tikras funkcijas ir taip sukurti intelektinės nuosavybės teisių objektus, nors ir nebūdami bendrovės darbuotojais. Tai ypač dažnai pasitaiko startuolių situacijose. Tokiais atvejais reikia nepamiršti, kad tam, jog autorių ir kitos intelektinės nuosavybės teisės į akcininko kūrybinės veiklos rezultatus pereitų bendrovei, būtina sudaryti rašytinę sutartį. Todėl atitinkamos nuostatos gali būti įtrauktos į akcininkų sutartį, arba bendrovė ir akcininkas gali sudaryti atskirą specialų susitarimą.

Akcininkai, skirdami laiko nuo pat pradžių susėsti ir aptarti tam tikrus klausimus, gali išvengti akcininkų ginčų ir užtikrinti, kad ateityje nekiltų ilgų ir varginančių nesutarimų, kurie ne tik brangiai kainuoja, bet dažnai stabdo įprastą įmonės veiklą. Beje, net ir kilus tam tikriems akcininkų nesutarimams, akcininkų sutartis leidžia kur kas lengviau ir greičiau išspręsti esamas problemas vadovaujantis iš anksto sutartais ginčų sprendimo būdais.

Taigi akcininkų sutartis naudinga tiek daugumos, tiek mažumos akcininkui, aiškiai apibrėžia akcininkų tarpusavio santykius bei įmonės valdymo principus. Akcininkų sutartį rekomenduotina sudaryti, kai įmonėje yra keli steigėjai / akcininkai, o pritraukus investuotoją – akcininkų sutarties sudarymas turėtų būti vienas iš kertinių klausimų.